„Emocijos, kalbant iš terapinės perspektyvos, mėgsta būti pastebėtos ir įvardintos. Kai aš galiu sau pasakyt, jog man liūdna, man pikta, aš nekenčiu, jaučiu panieką, šlykščiuosi ir panašiai, tas įvardinimas gali jau savaime truputį sumažinti to patiriamo jausmo ar emocinio išgyvenimo intensyvumą“, – teigia psichologė dr. Dovilė Barysė.
Naujame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode ji pasakoja apie tai, kas ir koks yra neapykantos jausmas, kuo jis skiriasi nuo pykčio ar paniekos ir kaip turėtume tvarkytis su tokiais jausmais.
Pykstu ar nekenčiu?
Kuo neapykantos jausmas skiriasi nuo paprasto pykčio? Psichologė sako, kad pyktis paprastai siejamas su mintimi, jog kažką toje situacijoje galima pakeisti ir tai yra laikina.
„Pavyzdžiui, aš pykstu ant savo sutuoktinio, kad jis niekada neišplauna indų. Aš tikiuosi, kad kada nors tai baigsis ir aš nebepyksiu, tiesa? – svarsto dr. D. Barysė. – Bet jeigu aš nekenčiu, aš netikiu, kad žmogus tiesiog piktybiškai elgiasi, aš galvoju, kad jis iš savęs yra piktybiškas. Ir tuomet ne tik aš nieko negaliu padaryti, nes žmogus toks yra, bet ir tas neapykantos objektas negali nieko padaryti.“
Neapykanta yra labai intensyvus patyrimas, kuris šiuo metu yra ypač išryškėjęs vykstančio karo akivaizdoje – psichologė sako, kad čia tie jausmai yra labai natūralūs, labai aiškiai pastebimi ir atskiriami nuo kitų.
„Tame, ką viešoje erdvėje ar socialinėse medijose mes kalbame apie Rusiją, rusų tautą, yra labai daug neapykantos. Yra „mes“ ir „jie“, o „jie“ yra nepataisomi. Natūralu, jog mes pridedame „jiems“ vienokias ar kitokias etiketes, mat patiriame reakciją į labai didelį pažeidimą – karą, žmonių žudymą, miestų naikinimą“, – sako dr. D. Barysė. Ji priduria, kad tokios reakcijos žmonėms padeda apibrėžti savo tapatumą ir pajusti bendrystę – suvokiame, kas mes esame, kokie mes esame, kokios yra mūsų vertybės ir elgesys.
Kaip gimsta ir iš ko susideda neapykanta?
Anot mokslininkės, neapykantos jausmas gali atsitikti staiga, pavyzdžiui, momentinis ribų, sveikatos, egzistencijos ar kitų mums svarbių dalykų pažeidimas. Kita vertus, apie neapykantą kalbame kaip apie labiau ilgalaikį reiškinį – paprastai ji trunka ilgiau negu pradinis įvykis, kuris ją sukėlė.
„Nesutarimai religiniu, etniniu pagrindu valstybių ir ištisų tautų, mūsų taip pat, atmintyje išlieka dešimtis, šimtus metų ir niekada nepasimiršta. Taip yra dėl to, kad mes laikome neapykantos objektą nepakeičiamu – tai yra rasė, tautybė ar panašiai, – sako dr. D. Barysė. – Net jeigu galvojame apie neapykantos nusikaltimus, jų pagrindas yra lyg įstatyme įrašytas – odos spalva, rasė, religija, tautybė, visi šitie dalykai yra nepakeičiami.“
Psichologė sako, kad neapykanta yra kompleksinė ir sudėtinga, joje susipina pasišlykštėjimas, panieka, pažeminimas, bejėgiškumas. Ir visoje šioje jausmų puokštėje, jos gilumoje slepiasi kertinis dalykas – baimė.
„Čia galime pateikti labai paprastą pavyzdį – žmonės, kurie nenori matyti kitų tautybių žmonių savo gimtojoje šalyje, dažnai naudoja „atims darbo vietas“ argumentą, nors šiandien statistika rodo, kad Lietuvoje yra keliasdešimt tūkstančių laisvų darbo vietų. Akivaizdu, kad toks žmogus kalba apimtas baimės – jis įsivaizduoja, kad tą darbo vietą užsieniečiai atims būtent iš jo“, – įsitikinusi ji.
Pašnekovė primena, kad kai jaučiame liūdesį, turime net tokių nuostabių posakių kaip „nusvyra rankos“ – aš jaučiu, kad nieko nebegaliu daryti, noriu pasiduoti. Pyktis energizuoja – tai yra pliūpsnis. Jeigu ant ko nors supykstame – pašokame nuo kėdės, pakeliame balsą ir panašiai.
„Neapykantos impulsas veikti paprastai yra apie sunaikinimą ar sužalojimą, – sako ji. – Ne pakeisti, ne pasikalbėti, išspręsti tą situaciją, o sunaikinti fiziškai – nužudyti, kankinti, žeminti, socialiai ignoruoti ar atstumti. Akivaizdu, kad tų veiksmų nereikėtų daryti, tačiau jausti įvairiausius jausmus yra normalu.“
Pastebėtos emocijos ir kritinis mąstymas
„Emocijos, kalbant iš terapinės pespektyvos, mėgsta būti pastebėtos ir įvardintos. Kai aš galiu sau pasakyt, jog man liūdna, man pikta, aš nekenčiu, jaučiu panieką, šlykščiuosi ir panašiai, tas įvardinimas gali jau savaime truputį sumažinti to patiriamo jausmo ar emocinio išgyvenimo intensyvumą“, – sako dr. D. Barysė.
Tačiau psichologė pabrėžia, kad emocijų atpažinimo procesas nėra paprastas – mes neturime pakankamai įgūdžių. Dažnai jausmus net interpretuojame savaip, nors jaučiamės taip pat.
„Pavyzdžiui, jeigu daužosi širdis ar trūksta oro, aš galiu interpretuoti kaip „man panika“, o kitas sakys „aš esu susijaudinęs“, – aiškina mokslininkė. – Neapykanta irgi turi savų interpretacijų. Aš galiu sau sakyti, kad aš pykstu arba kad aš jaučiu panieką. Tikslas būtų pasėdėti su savimi, pagalvoti ir įsivardinti – kas čia vyksta, ką aš čia jaučiu. Taip galiu jausmą identifikuoti ir adekvačiai rinktis, ką darysiu toliau.“
Kitas, anot pašnekovės, labai svarbus žingsnis siekiant įveikti neapykantą – kritinis mąstymas.
„Neapykanta yra nuostabiai patogi emocija manipuliacijoms. Jeigu galvosime apie sąmokslo teorijas, propagandas ir panašiai, neapykantą matysime kaip vieną iš kertinių emocinių elementų. Žmonės buriasi į grupes, nes „mes esame tokie, jie yra kitokie“. Ir ką „jie“ daro – grasina mūsų egzistencijai, tradicinei šeimai, vertybėms, darbui, bet kam, ką mes sugalvosime ir ką mes girdime tuose šūkiuose“, – pasakoja ji.
Kritinis mąstymas ir kritinis informacijos vertinimas yra itin svarbu, nes esant dabartiniam informacijos pertekliui atsirinkti, kas yra kas, nėra taip paprasta. Pasak dr. D. Barysės, mes paprasčiausiai neturime tiek laiko ir resursų, kad galėtume tą padaryti.
„Kai kalbame apie labai akivaizdžius dalykus, kaip dabar yra su karu, kas yra dezinformacija – aišku. Bet jeigu turime kasdienius įvykius, tuomet tas kritinis pagalvojimas „ar tikrai“ yra kertinis. Mat tuomet, kai aš nekenčiu, aš esu pasiruošęs interpretuoti viską, ką daro tas objektas, kaip potencialią grėsmę“, – teigia psichologė.
Pašnekovė primena, kad pyktis turi energijos momentą ir mes negalime jo tiesiog nuneigti. „Keli būdai, kaip tą energiją išlieti – sportas, patrepsėjimas ar pašokinėjimas. Tačiau agresyvumas ir impulsyvumas negali būti variantas. Kai aš jaučiu neapykantą, nereiškia savaime, kad aš eisiu daužyti sienų, mėtyti akmenų į langus ar fiziškai kenkti kitam“, – sako pašnekovė ir primena, kad turime mąstyti savo galva – tik patys galime nuspręsti, kaip adekvačiai sureaguosime į tam tikras situacijas.
