Pačiu svarbiausiu lygmeniu meilė yra susijusi su individo ir rūšies išlikimu. Žmonės yra labai linkę bendradarbiauti tarpusavyje – turime tai daryti, kad išgyventume, įgytume žinių ir užaugintume palikuonis. Tačiau bendradarbiauti nėra lengva. Idealiame pasaulyje gyventume palaimingoje vienatvėje, darytume, ką norime ir kada norime, ir mums nereikėtų atsižvelgti į kitų žmonių poreikius ar grėsmes, rašo „Science Focus“.
Gyvenimas tam tikroje grupėje reiškia, kad turime konkuruoti dėl išteklių, koordinuoti savo judėjimą, laikytis hierarchijos ir saugotis tų, kurie gali meluoti, apgaudinėti ir vogti. Taigi, ką evoliucija sugalvojo, kad užtikrintų, jog pradėsime ir vėliau investuosime į šiuos išgyvenimui svarbius santykius, nepaisant jų kainos? Meilę.
Meilė išsivystė tam, kad papirktų mus užmegzti ir palaikyti santykius su mylimaisiais, vaikais, šeima ir draugais, kurių mums reikia vien tam, kad išliktume gyvi ir išsaugotume savo genus. Šis biologinis kyšis – tai keturių neurocheminių medžiagų, kurios yra traukos ir meilės pagrindas, rinkinys: oksitocino, dopamino, serotonino ir beta-endorfino.
Oksitocinas yra svarbus traukos metu, nes jis užgniaužia draudimą sau užmegzti naujus santykius, nuslopindamas smegenyse esantį baimės centrą – amigdalą, o tai reiškia, kad pasitikite savimi artėdami prie naujo pažįstamo žmogaus.
Dopaminas visada išsiskiria tuo pačiu metu kaip ir oksitocinas. Tai jūsų organizmo atlygio cheminė medžiaga, kuri išsiskiria, kai darote ką nors, kas jums patinka. Šiuo atveju jis apdovanoja jus už pasitikėjimą savimi, taip pat veikia kartu su oksitocinu, kad jūsų smegenys taptų plastiškesnės – kad galėtumėte išmokti ir įsiminti naujų faktų apie šį naują asmenį – ir, kaip energingumo hormonas, motyvuoja jus pakilti nuo kėdės ir prieiti.
Šios cheminės medžiagos daugiausia veikia smegenų limbinę sritį – pasąmonės branduolį. Taip yra todėl, kad trauka arba geismas iš pradžių yra grynai instinktyvus ir nesąmoningas pojūtis. Sumažėjęs serotonino kiekis išlaisvina obsesinį meilės elementą. Skirtingai nei kitų cheminių medžiagų, serotonino sumažėja santykių pradžioje, todėl jūsų protą paprastai užplūsta mintys apie naująją meilę.
Ir galiausiai turime beta-endorfiną. Tai ilgalaikės meilės hormonas. Žmonės gali palaikyti santykius dešimtmečius, o oksitocinas nėra pakankamai stiprus, kad padėtų išsaugoti ilgalaikę meilę. Be to, oksitocinas dažniausiai dideliais kiekiais išsiskiria tik su seksualine ir reprodukcine meile susijusiose situacijose, o tai reiškia, kad jis nepajėgus palaikyti draugystės – pagrindinio išlikimui svarbaus žmogaus ryšio.
Bet beta-endorfinas gali ir būtent taip veikia, nes jis yra opiatas, kaip heroinas ar morfinas. Kaip ir heroinas, jis sukelia priklausomybę. Jis veikia, nes mes tampame priklausomi nuo tų, kuriuos mylime. O kai išsiskiriame kuriam laikui, norime kuo greičiau pas juos sugrįžti, kad gautume dar vieną euforijos pliūpsnį.
Kadangi beta-endorfinas yra meilės, o ne geismo pagrindas, įsitraukia ir nesąmoningos, ir sąmoningos smegenų sritys (atitinkamai limbinė sritis ir smegenų žievė), o tai reiškia, kad žmonės gali patirti meilę kaip instinktyvų potraukį ar emociją, apimančią geismą, pyktį ar malonumą, taip pat kaip sąmoningą procesą, apimantį apmąstymus, pasitikėjimą, empatiją, dėmesį ir planavimą.
